Galiausiai, ponia viceprezidentė Kamala Harris

Melek Ozcelik

Kamala Harris pralaužia tris kliūtis, kad taptų istorija.



2021 m. sausio 20 d. Vašingtone viceprezidentė Kamala Harris pamojavo iš savo automobilio, kai ji išvyksta iš JAV Kapitolijaus, peržiūrėjusi kariuomenę ir davusi priesaiką.



Rod Lamkey/Pool/AFP per Getty Images

Kai viceprezidentė Kamala Harris pakėlė dešinę ranką, kad duotų priesaiką, tai ne tik sugriovė kliūtis, bet ir visur sužadino ambicingų juodaodžių ir rudų moterų viltis. Harris, pirmoji moteris, pirmoji juodaodė ir pirmoji Pietų Azijos moteris, einanti viceprezidento pareigas, drąsiai pristato Baltuosiuose rūmuose stilių ir nuojautą, kurį slepia per daug gabių juodaodžių moterų, bijodamos, kad jos bus nesuprastos.

Kai Harrisas pateko į istoriją būdamas pirmasis, 78 metų prezidentas Joe Bidenas pateko į istoriją būdamas vyriausiu į prezidento postą išrinktu asmeniu.

Harris kelionė nuo aukščiausio prokuroro Kalifornijoje iki JAV Senato, o dabar – iki viceprezidento pareigų, greičiausiai jai išmokė pamokų, kurios jai pasitarnaus kaip šalies antraeilei vadovei. Nes kitaip nei daugelis buvusių viceprezidentų, Harrisas greičiausiai bus pakviestas glaudžiai bendradarbiauti su Bidenu.



Tačiau nors prezidento biuras yra susijęs su prezidento darbotvarke, Harriso įtaka tautos kultūrai, ypač moterims, negali būti pervertinta.

Galų gale, kaip šaunu, kad ji per aklą pasimatymą sutiko Doug Emhoffą, dabar jau antrąjį džentelmeną (pirmiausia jį paieškojo „Google“). Harrisas interviu atskleidė, kad pora galėtų bendrai auginti jo du vaikus tiek, kiek jie vadina Momala.

Harriso proveržis politiniame fronte yra įkvėpimas jaunoms juodoms ir rudoms merginoms. Vis dėlto pavyzdys, kurį ji rodo jaunoms juodaodžiėms ir rudoms moterims, kurios sudėtingose ​​​​situacijose kovoja su patėviais, yra neįtikėtinas.



Galbūt tai gėda dėl prieš dvi savaites įvykusio bandymo sukilti, kuris vis dar tvyro virš šalies sostinės, tačiau ši prezidento inauguracija sukrėtė emocinį akordą. Skirtingai nei per istorinę Obamos inauguraciją 2009 m., nebuvo jokių iškilmių ar didelių paradų. Tačiau buvo skaudžių akimirkų, kurios leido mums pažvelgti į Harriso ir Bideno pažeidžiamumą.

Bidenui tai buvo jo žmona, daktarė Jill Biden, guodusi rankas ant pečių, kai jis atsisėdo po aistringos inauguracinės kalbos. O Harisui tai buvo tada, kai ji su vyru nusileido ilgais laiptais, vedančiais iš Kapitolijaus, kai Harrisas suklupo, bet greitai atsigavo ir užtikrintai pateko į istorijos knygas.

Taip pat buvo tą akimirką, kai kantri dainininko Gartho Brookso „Amazing Grace“ perteikimo metu ji nubraukė vieną ašarą. Tai buvo priminimas, kad Harrisas patenka į vietą, kurioje visada gyveno baltieji vyrai, išskyrus buvusio prezidento Obamos istorinius rinkimus 2008 m.



Harrisui reikės mūsų maldų ir geros valios.

Hariso buvimas buvo jaučiamas, nes Amanda Gorman, jauniausia jų poeziją per prezidento inauguraciją skaitė, užfiksavo šalies ir Bideno-Harriso administracijos viltis bei svajones. Ir kai Howardo universiteto žygiuojanti grupė (Harriso alma mater) vedė kelią jos šeimai žygiuoti į inauguracinį paradą, buvo pagerbti šalies istoriškai juodaodžiai kolegijos ir universitetai. Tai buvo apčiuopiamas administracijos įsipareigojimo įtraukties įrodymas.

Kaip dabar Bidenas laikomas galingiausiu žmogumi pasaulyje, Harris, kuris daugumai amerikiečių buvo nežinomas tik prieš ketverius metus, yra galingiausia moteris. Dabar jie yra sujungti per klubą.

Buvo malonu juos matyti kartu.

Jie modeliuoja tai, ką turime matyti: skirtingų rasių, skirtingų sluoksnių, skirtingų kartų ir skirtingų lyčių žmones – suvienija jėgas, kad priimtų iššūkius, su kuriais susiduria ši tauta.

Ir nors tai buvo Bideno diena, Harrisas tikrai privertė mus didžiuotis.

Anjara: