Autorius Harry Markas Petrakis, „vienas didžiausių“, mirė sulaukęs 97 metų
Jis buvo judėjimo, kuriame Amerika pareiškė savo tapatybę per savo etninius rašytojus, priešakyje buvęs autorius.
Kai Haris Markas Petrakis pradėjo savo rašytojo karjerą įsivaizduodamas personažus, apie kuriuos vėliau prisipažino mažai žinojęs, 10 metų jis nieko neuždirbo, tik atmetimo pastabas. Tačiau kai jis atkreipė dėmesį į savo imigrantų bendruomenę Čikagos Greektown mieste ir parašė trumpą istoriją apie seną graikų dešrainių pardavėją, 1956 m. jis galiausiai pardavė istoriją žurnalui „Atlantic“.
Istorija, Periklis apie 31 dŠvStreet, pradėjo ilgą karjerą, dėl kurios jis tapo vienu žinomiausių Čikagos autorių.
Ponas Petrakis, 24 knygų, kurių dauguma yra grožinės literatūros, ir daugybės apsakymų autorius, mirė antradienį savo ilgamečiuose namuose netoli Chestertono, Indianos valstijoje, nuo, giminaičių teigimu, senatvės. Jam buvo 97 metai.
Jis mirė nepastebimai, kaip žvirblio sparno plazdenimas, regis, be kovos, su mano broliu ir žmona prie lovos, – pasakojo sūnus Markas Petrakis.
P. Petrakis buvo pagrindinė figūra, tikrai 20 mthamžiaus Čikagos literatūrą, sakė autorius Stuartas Dybekas. Jis priklausė judėjimui, kuris tuo metu buvo nacionalinis, su Čikaga priešakyje, kuriame Amerika pareiškė savo tapatybę per savo etninius rašytojus.
P. Petrakis, graikų ortodoksų kunigo sūnus, gimė 1923 m. Sent Luise ir užaugo Čikagos pietinėje pusėje su penkiais broliais ir seserimis, kaip jis apibūdino kaip niūrius, apleistus miesto butus, kurie, man atrodė, buvo pastatyti neleiskite šviesai ar šilumai patekti į šaltas, šešėlyje esančias patalpas.
Būdamas 11 metų jis praleido dvejus metus mokykloje, sirgdamas tuberkulioze ir net negalėjo išeiti žaisti. Jis praleido laiką skaitydamas šimtus knygų. Vėliau jis sakė, kad tų klasikų autoriai suteikė jam skaitymo džiaugsmą ir gyvenimo kompasą, dėl kurio jis tapo rašytoju.
Pirmasis jo romanas „Liūtas mano širdyje“ buvo išleistas 1959 m., ponui Petrakiui ilgus metus trūkus finansų. Kai į namus atkeliavo pirmasis egzempliorius, Petrakių šeima žygiavo per namą, nes vyresnieji P. Petrakio sūnūs, vėliau vaikai daužė metalinius puodus, o ponas Petrakis laikė knygą virš galvos. Iš jo geriausiai žinomos knygos, 1966 m. bestseleriu tapusio romano „Karalių svajonė“, 1969 m. buvo sukurtas filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Anthony Quinn.
P. Petrakis visą gyvenimą šlifavo savo amatą ir dirbo, kaip jis sakė 2009 m. interviu tinklalapyje, tobulindamas ir formuodamas [savo raštą] ir taip, kad jis harmoningai kristų į ausį. Jis laimėjo kasmetinį novelės O. Henry apdovanojimą ir Čikagos viešosios bibliotekos Carl Sandburg apdovanojimą. Jis du kartus buvo Nacionalinės grožinės literatūros premijos finalininkas. Jis dėstė kaip kviestinis dėstytojas ir kaip rezidentas rašytojas įvairiuose universitetuose, o San Francisko valstybiniame universitete ėjo Nikos Kazantzakio moderniosios graikų studijų katedros katedrą. Jam buvo suteikti Graikijos Amerikos koledžo, Ilinojaus universiteto, Ruzvelto universiteto, Graikijos koledžo, Gubernatorių valstijos universiteto ir Šiaurės vakarų Indianos universiteto garbės laipsniai.
Haris buvo vienas iš įtaigiausių rašytojų, vaikščiojusių Čikagos gatvėmis, sakė Henry Kisor, išėjęs į pensiją „Sun-Times“ knygų redaktorius ir 10 knygų autorius. Jam priklauso Studs Terkel, Nelson Algren, Gwendolyn Brooks, Carl Sandburg, Sandra Cisneros ir kiti, kurie parodė, kaip paprasti čikagiečiai gali būti nepaprasti amerikiečiai. Jis tikrai turėjo būti geriau žinomas, nors vargu ar buvo apleistas autorius.
Manau, kad Haris Markas Petrakis yra vienas didžiausių Čikagos rašytojų per visą mūsų istoriją, – sakė Dickas Simpsonas, politikos mokslų profesorius iš Ilinojaus universiteto Čikagoje ir Midlando autorių draugijos, kurios ilgametis narys buvo M. Petrakis, prezidentas. Jis suteikė unikalų balsą graikų bendruomenei ir visai žmonių bendruomenei.
Vėlesniais savo gyvenimo metais P. Petrakis pasuko retkarčiais rašyti esė apie savo prisiminimus „Saulės laikų nuomonės“ skyriui, daugelis jų nukeliavo į 1930–1940 m. Tarp jo temų buvo moteris subjaurotu veidu, kuri pagaliau surado savo tikrąją meilę; jaunuoliai laukia, kada bus pašaukti į karą; aistringas lenktynių trasos lažybininkas; istorijas pasakojantis vidurinės mokyklos ROTC vadas; jo mintys apie savižudybę, kai jis klaidingai patikėjo, kad serga ALS; jo jaunatviškas lošimas ir įvairūs ankstyvieji darbai, įskaitant 400 svarų ledo luitų tempimą ir nedidelės užkandinės „Art’s Lunch“ (pavadinimo jis nepakeitė, nes negalėjo sau leisti naujo ženklo) turėjimą. Jo paskutinė esė „Sun-Times“ pasirodė spalį.
Jis parašė tokias ryškias, gyvenimą patvirtinančias istorijas. „Sun-Times“ redakcinio puslapio redaktorius Tomas McNamee sakė, kad kiekviena istorija jautėsi kaip šventė – priklausymo, buvimo gyvam.
Viename iš savo rašinių P. Petrakis prisiminė gyvas šeimos diskusijas ankštame depresijos laikų bute dėl valgio ryžių plovo, duonos riekės ir stiklinės pieno. Tik tada, kai aš, paskutinis iš 10, sėdėjusių prie to stalo, dar gyvas, tik po to, kai mirtis pagaliau mane pareikalaus, nutils tie triukšmingi ir ginčytini balsai, įsitaisę amžinai ilsėtis šalia manęs, rašė jis.
2018 m. mirė 73 metų sulaukusi P. Petrakio žmona Diana Petrakis, be Marko Petrakio, dar liko sūnūs Jonas ir Deanas Petrakiai, keturi anūkai ir proanūkis.
Planuojamos nedidelės privačios bažnyčios pamaldos.
Anjara: