„Flight of the Conchords“ gali būti tik ketvirtas populiariausias Naujosios Zelandijos gitaros „digi-bongo a cappella-rep-funk“-komedijos duetas, kaip paniekinamai pažymi jų spaudos rinkinys.
Tačiau trečiadienio vakarą Čikagos teatre vykusiame išparduotame šou muzikantas/komikas Bretas McKenzie ir komikas/muzikantas Jemaine'as Clementas ne tik patvirtino, kad jie yra pati nedoriausia ir ryškiausia rokenrolo parodija nuo Spinal Tap, bet ir geriausia televizijai skirta roko grupė nuo Banana Splits, o gal net Monkees prieš juos.
Kaip gerbėjų klubo prezidentas – o dar visai neseniai – visa narystė, Melas mielai jums pasakytų, kad McKenzie ir Clementas atvyko į Amerikos koncertų vietas ir į Sietlo amžinai populiarų „Sub Pop Records“ sąrašą studijuodami koledže Velingtone, kur jie Šešių dalių BBC Radio 2 serialas 2005 m. atvedė į HBO komedijos „One Night Stand“ demonstraciją ir galiausiai į jų pačių serialų Šventąjį Gralį, kaip ir Tony Soprano.
Be mėgstamiausių televizijos kanalų, duetas išbandė keletą naujų dainų, siūlydami antrojo sezono HBO, prasidėsiančio sausio mėnesį, peržiūrą. Labiausiai įsiminė melodija, kurioje Klemensas
išbėgo į ilgą savo buvusiųjų sąrašą – Mane paliko 50 moterų, jis dainavo iš kitos Paulo Simono dainos pusės – o McKenzie buvo jo buvusių meilužių choras, vardydamas jo trūkumus.
Be abejo, televizijos šou populiarumas užpildė vieną prestižiškiausių Čikagos vietų, o minia kaukė iš atpažinimo iš pažįstamų juokelių, tiek iš dialogo (aš derinu gitarą – tai techniniai grupės dalykai, o jūs nesitikima, kad tai žinos) ir dainų tekstai (Žmonės mirę/Žmonės mirę/Mes naudojome nuodingas dujas/Ir mes nuodijome jų asilus, žinoma, dainavome kaip robotas per vokoderį).
Tačiau, kaip pasitvirtino albumo stiprumas ir kai kurių žodinių pokštų tarp dainų silpnumas, būtent dainos priverčia „Flight of the Concords“ sklandyti. Ir jie scenoje buvo tokie pat veiksmingi, kaip ir pasirodymo kontekste, nors duetas juos perteikė su minimaliausiais įrankiais: jaukiu McKenzie baritonu ir vienu pirštu grojančiu Casio bei Clemento akustine gitara, įspūdingu falsetu ir kartais klavišiniais ( geriausias to daug pikto instrumento panaudojimas nuo Herbie Hancocko „Rockit“).
Taip, dainų tekstai buvo juokingi. Ir, žinoma, muzikiniai anekdotai buvo neįtikėtinai sudėtingi. Liudykite sudėtingą Visuomeninės televizijos vaikų šou niūrią ir klasikinę progresyviojo roko epą, kurią rodo Petras, Paulius ir Mary filme Albi, rasistinis drakonas. Arba pustuzinio hiphopo subžanrų kvailystė filme Hiphopopotamus vs. Rhymenoceros. Arba Jamesas Tayloras susitinka su Mott the Hoople'iu, kad surastų negailestingą Gen Y John'o Mayer tipo genijų iš „Sellotape“ („Pieštukai vėjyje“).
Tačiau net jei visa tai ir praėjo pro šalį, neišvengiamas faktas, kad grupės sąraše buvo daugiau kabliukų nei masalų ir reikmenų parduotuvė prie ežero. „Legion“ yra indie-roko grupės, kurios užmuštų tokias stiprias melodijas. O Conchords nusipelno ir yra laukiami visos savo sėkmės – tik tol, kol jie nepradės traukti prieš mus Amy Winehouse.
Anjara: