„Elyse“: Anthony Hopkinsas suteikia malonę siaubingam žmonos filmui
Jo profesionalumas išsiskiria šiaip mėgėjiška, pretenzinga psichologine drama.
Išgirsite įspėjamuosius varpelius, reiškiančius 5 kategorijos pretenzingumo įspėjimą, nuo pat sunkios ir griežtos psichologinės dramos Elyse pradžios, ir tai nėra klaidingas pavojaus signalas.
Skambant džiazuojančiam saksofono garsui, matome gražią šviesiaplaukę moterį, kuri, atrodo, 40 metų, leidžiasi įspūdingo ir skoningai įrengto namo laiptais, o paskui išklysta pro lauko duris. Viskas nespalvota, išskyrus kelis raudonos spalvos prisilietimus – rožės vazoje, vaikiškas dviratis priekyje – tarsi režisierius būtų matęs „Šindlerio sąrašą“ ir sakęs: aš taip pat padarysiu!
„Gravitas Ventures“ pristato filmą, kurį režisavo Stella Hopkins, o parašė Hopkins ir Audrey Arkins. Veikimo laikas: 95 minutės. Galima įsigyti dabar pagal poreikį.
Girdime, kaip moteris monotoniškai kalba: Žmonės mieliau gyventų namuose, nepaisant jų pilkumo. Išgirskite angeliškus, aido kamerinius garsus, kai moteris dainuoja „La la la la la la“… kaip moteris sako balsu: „Jei nueisime pakankamai toli, sako Dorothy, kada nors kur nors ateisime.
Teisingai: ji cituoja L. Franką Baumą ir Ozo burtininką – kitą filmą, kuriame buvo žaidžiama nespalvota ir spalvota.
Taip prasideda varginantis slogas per Elyse, prastai nufilmuotą, blogai suvaidintą, juokingai neįtikėtiną filmą, kurį režisavo ir kartu parašė Stella Hopkins, kurios vyras Anthony Hopkinsas atlieka antraplanį terapeuto vaidmenį ir suteikia malonumą bei profesionalumą šiaip mėgėjiškoms pastangoms. . Lisa Pepper vaidina lėtą ir nepakartojamą vaidmenį kaip titulinę heroję, kuri kenčia nuo depresijos ir žiaurių nuotaikų svyravimų, labai nustebindama savo vyrą Steveną (Aaronas Tuckeris, švelnus ir pamirštamas), jos kišantis motinos monstras (Franas). Tucker, per daug vaidina taip, tarsi ji būtų blogame Tenesio Williamso pjesės pastatyme, auklė Julia (Julieta Ortiz) ir auklės dukra Carmen (Tara Arroyave).
Kartais neaišku, ar tai, ką matome, yra tikrovė, ar Elizės mintyse slypi fantazija. Šiaip ar taip, mūsų laukia keistas muzikinis numeris ir per daug suvaidinta vakarienės griūties scena – ir, žinoma, intriguojanti, bet keista Elyse ir daktaro Phillipo Lewiso (Hopkinso) bendravimas, kuris sėdi kambario kampe, apšviestas tarsi jis. Orsono Welleso filme ir juokauja su Elyse, kuri per pirmąjį seansą dėvi itin aptemptą mini sijoną, baltą palaidinę ir nenurištą peteliškę, tarsi ką tik išlipusi iš pamainos prabangiame kepsnių restorane.
Nubraukdama ašarą, Eliza sako: „Aš nekenčiu verkti, taip kvaila verkti“. tai kvaila.
Kas tau sakė, kad verkti yra kvaila? – klausia gerasis gydytojas.
Mano mama. Tai gražus kaklaraištis. Man patinka ta spalva, bordo raudona. Ar žmona tai išrinko už jus?
Laukti. Kas dabar?
Antroje filmo pusėje Elyse tampa nuobodu ir nesusikaupusi ir skraido tiesiai iš bėgių, o tai pereina į spalvą (kaip ir Ozo burtininkas!), nes dėl tragedijos Elyse tampa katatoniška, ji paguldoma į ligoninę ir suleidžiama didelėmis dozėmis vaistai ir elektrokonvulsinio šoko terapija. Tai suteikia galimybę pristatyti prancūzų amerikietišką medicinos seserį (Anthony Apel), kuris labai domisi Elize ir, atrodo, ją įsimyli. Galiausiai, gailestingai, pasiekiame juokingai netikrą išvadą, kurios epilogas atrodo priverstinis ir skamba visiškai klaidingai. Bent jau Elyse yra nuosekli iki pat pabaigos.
Nuolat baisu.
Prisiregistruokite priePramogų informacinis biuletenis
Ačiū, kad užsiregistravote!
Patikrinkite, ar gautuosiuose nėra sveikinimo el. laiško.
El. paštas (būtina) Prisiregistruodami sutinkate su mūsų Privatumo pranešimas ir Europos vartotojai sutinka su duomenų perdavimo politika. PrenumeruotiAnjara: